Šunų aikštelė

Vilniuje pradėjome gražią tradiciją – puošti tiltus.

Geležinio Vilko tiltas liko vienas niūriausių. Tarp sovietinės architektūros statinių, jis galėtų suskambėti naujai – trykštančiomis vaivorykštės spalvomis. Jo konstrukcija, apačioje einančios lygiagrečios juostos tam idealiai tinkamos.

Sumanymą įgyvendinti galima būtų dažant tilto apačioje esančias juostas, arba suformavus tinkamą apšvietimą.

Tai pagyvintų Neries pakrantę, būtų dar vienas lankytinas objektas, o upei įgaunant vis daugiau gyvybingumo, sportinių ir pažintinių veiklų joje, šis tiltas būtų pažiba miesto centre, tiek pro jį praeinant, bet labiausiai praplaukiant, tiek baidare, tiek ekskursinėmis valtimis.

Siūlome sutvarkyti pėsčiųjų tako nuo Paribio g. iki Miglos g. šaligatvį. Šios pėsčiųjų tako atkarpos plytelės labai nelygios, lengva užkliūti, vietomis labai susidėvėjusios.

Esantis miesto gyventojų intensyviai naudojamas takas esant lietui ir sniegui tampa nesaugus, nes šlaitas status. Takas veda į darželį ir mokyklą, taip pat į Šeškinės taką.

Jurgos Ivanauskaitės skveras savotiškai jaukus, bet tarsi neišbaigtas, šalia esantis Kablio pastatas turi didelę „arką” savo galinėje sienoje.

Joje galėtų tilpti Jurgos portretas. Nors, žinant jos būdą, manau jai įdomiau būtų, jei tai būtų
R. Gavelio portretas. Taip intriguojančiai rištųsi literatūrinė istorijos gija – kūrėjo, kuris visada norėjo gyventi senamiestyje, ar kur netoli jo, bet niekada to neturėjusio, ir buvusio Jurgos Ivanauskaitės amžininku, draugu, kuris tarsi žvelgtų į jos skverą, dabar jau pro „savo langą”.

Taip ji savotiškai jį apdovanotų, iškrėstų eilinį savo katinišką pokštą.

Siūlome įrengti apšvietimą pėsčiųjų take nuo Gervių g. iki Paribio g. Ši atkarpa yra sudėtinė pagrindinio pėsčiųjų tako nuo Sėlių g. ir T. Narbuto gatvių iki Miglos g., ja naudojasi daug aplinkinių namų gyventojų, šiuo taku vaikai eina į mokyklą. Žiemos laikotarpiu nuo gervių g. iki Paribio g. pėstieji eina visiškoje tamsoje.