Keistas objektas, kurį pravažiuoja visi, keliaudami į Antakalnį: turistai, traukiantys pasižiūrėti mūsų Barokinio Perliuko – Pacų statytos Petro ir Povilo bažnyčios, o taip pat daugybė kartų Čiurlionio menų gimnazijos auklėtinių, bent porą kartų per dieną pravažiuojantys šią vietą, pakeliui į mokyklą. Taip pat ir B. Dvariono muzikos mokyklos auklėtiniai, o nuo šiol ir Muzikos akademijos studentai, bei Dainų dainelės, ansamblių vakaro dalyviai iš visos Lietuvos.

Tam paslaptingam objektui kažko trūksta jau šitiek daugel metų.

Kadangi šalia randasi viena žymiausių Lietuvos mokyklų – M.K Čiurlionio menų gimnazija, manau būtų logiška, šalia baroko šedevro įamžinti ir šio, žymiausio Lietuvos menininko kūrybą.

„Karalių pasaka” šiai tamsiai ir ne itin jaukiai vietai ypač tiktų, o suformavus apšvietimą grotai apšviesti, tai galėtų tapti malonia pasivaikščiojimų iš senamiesčio trasa net ir vakarais.

Ilgi pasivaikščiojimai prailgina gyvenimo metus ir gerina sveikatą, o tai sveikatos sektoriui sutaupo daug lėšų, tad manau, verta ir net gali pakeisti treniruoklius, kurių, beje, galima būtų pristatyti bent Neries pakrantėje esančiose stotelėse prie Vilnelės ir Mindaugo tiltų.

Senamiestyje esantys darželiai susiduria su kiemo vaikams trūkumu, dažnai eina į šalia esančius parkus, taip ir Pranciškonų bažnyčios kiemelis yra lankomas aplinkinių darželių vaikų, tačiau ten nėra nieko, kuo vaikai galėtų žaisti.

Žinoma, kad šalia bažnyčios esanti erdvė turi atitikti estetinius suderinamumo reikalavimus, bet juk tai galima išspręsti.

Pastatyti bent kelias smėliadėžės, panaudojant senas valtis, kurios tarnautų aliuzija pasakojimo apie Jėzaus pašauktuosius apaštalus. O taip pat kelias kilnojamas sūpynes, kurios negadintų vaizdo, ar sūpynių ratą, kuriuo mielai galėtų naudotis poilsiui ir miesto svečiai, mamytės su vežimėliais galėtų prisėsti paskaityti knygą, kol kūdikis ilsisi.

Norisi giliau įprasminti tremtinių dalią, jų išlikimą, auką, jų tylėjimą, kai net pasisekus sugrįžti, negalėjai grįžti į savo gyvenimą, turėjai gyventi kaimynystėj su išdavikais ir daugelį metų tylėti.

Norisi įprasminti jų nutylėtus atimtus namus, jų begalinį ilgesį, kuris vienintelis teikė stiprybės.

Nėra Lietuvoje paminklo, kuris būtų suformuotas šviestuvų pavidalu.

Aukų gatvėje, už akmeninio paminklo, ant šalia esančios pievos, tarsi nuometas, galėtų išsibarstyti maži stiklo šviestuvai, namukų formos. Tokius, pilno tūrio lieja stiklapūčiai.

Jie vaizduotų tremtinių paliktas sodybas baltų obelų soduose. Kuklus, šiltas, viltį įkūnijantis paminklas, aiškiai bylojantis apie mūsų istoriją net miesto svečiams. Kartu atgaivinsiantis ir jaukumo suteiksiantis vietai, pačiame miesto centre, priešais Lukiškių aikštę, Muzikos ir Teatro akademijos pašonėje.

Vilnių, istorinę Lietuvos sostinę, juosia 100 km takas skirtas skatinti žmonių judėjimą sveikatos linkme. Šis takas driekiasi ir per Užupį Vilnios pakrantėmis. Deja, su 100km išviešinto tako atsiradimu, išaugus einančiųjų kiekiams, dėl išmindymo takas tapo kelis sykius platesnis ir šlaite atsirado eroziniai veiksniai, naikinant žalią paklotą ir intensyvinant šlaito slinkimą. Ypač eroziniai veiksniai sustiprėja esant lietingam orui ir rudens/pavasario sezonu metu.

Siūlome tako, kuris eina šlaitu, gijoje įrengti stabilesnę dangą, pvz. lentinį taką, kai kur turėklus, laiptelius, kai kur akmenų grindinį ir t.t.. Siūlome taip pati įrengti ir ženklus, draudžiančius motorizuoto transporto judėjimą šiuo taku. Kad nekiltų abejonių dėl ženklo galiojimo, taip pat siūlome įrengti aukščių perkritimo vietose ir laiptus, kurių negalėtų įveikti tokios transporto priemonės.

Paskutiniai Vilnios pakrantės šioje kranto pusėje stiprinimo darbai buvo vykdomi tarp 1860-1870, įkalant jau baigiančias išpūti ąžuolines svajas bei išvirsti akmens riedulius. Šie darbai baigia tarnauti ir Vilnios srovė ties šiuo vingiu pradeda plauti šlaitą savo vagoje.

Paplaujos priemiestis istorijoje garsėjo Saksų salomis, jų būta netgi keturios, vieną iš Saksonijos vietų pasirinkau kaip traukos tašką. Paupio kvartalo aikštelė simbolizuoja istorinės Paplaujos teritorijos salos pradžią nuo rytinės pusės. 19 amžiuje Aukštaičių g. atkarpa nuo Paupio tilto iki šios vietos buvo Vilnelės vaga, kuri tekėjo aplink salą. Saksų salos vardas buvo kildinamas iš buvusio karaliaus Augusto III Sakso asmenvardžio. Dabartinė Aukštaičių g. buvo Perkasos kanalas, kurį kirsti buvo galima tilteliais. Šiandien salų ir kanalų nebeliko, tačiau naujai atgimęs Paupio kvartalas kviečia vaikščioti, tyrinėti ir patiems rašyti naujas istorijas. Taigi šioje vagos ir upės kanalo santakoje išliko ne užstatyta teritorija kuri padiktavo sąlygas integruoti mažąją Architektūrą ir paversti rytinės kvartalo pusės traukos tašku, kur galėtų rinktis tiek vietiniai gyventojai tiek atvykstantis.
Projekto idėja kilo nuo universalaus požiūrio į architektūrines struktūras. Kokias galimybes galime sukurti formose kuriose atsiranda skirtingos funkcijos. Viena vertus Architektūriniai fasadai suteikia žmogui emocijas, o aš mėginu integruoti taip pat ir į praktinę pusę, kuomet galime pajusti toki patogumą kokį sugebėsime patirti panaudoję šias formas pagal kiekvieno poreikį.
Esamos neapželdintos zonos forma suteikė galimybę sukurti dviejų krypčių struktūras, kurias jungia arkos formos patekimas į aikštės teritoriją. Paupio Architektūroje yra išlikusių istorinių skliautų, bet taip pat arka atliko svarbią simbolinę reikšmę, nes dauguma pastatų ryškėjo arkos formos pagrindiniais patekimais į dvarus. Kintančias formas projektavau į upes ir rytinę puse, kad atsirastų barjeras nuo judrios gatvės ir gyvenamosios zonos. Konstrukcija su atramomis yra kintama pagal skirtingą sėdėjimo ar gulėjimo poziciją.
Atramos ritmiškai kinta nuo horizontalios iki vertikalios. Kiekvieną formos dalį galima atsilenkti ir pakeisti į sėdimą vietą su skirtingo pasvirimo kampu. Projektuojami ratukai lengvai suteiks galimybę gražinti atlenktą dalį į pradinę padėtį. Pakėlus sėdimąją formą, ratukai pakiltu nuo vandens nubėgimo latako ir tuomet pėdos dalimi pastumti nuo savęs jungtį kuri yra tarp ratukų ašių ir lankstų pagalba ratukai iš lėto grįš į pirminę poziciją.
Parametrinio dizaino struktūra buvo suprojektuota pasitelkiant architektūrinio kodo programavimu. Kiekvienas aplankęs šią vietą turės galimybę ne tik išmėginti įvairias pozicijas, bet ir sukurti išskirtinę instaliaciją.
Dėkoju už dėmesį.

2025 m. Vilnius taps žaliąja Europos sostine. Gėlių gatvės bendruomenė kviečia atkreipti dėmesį į erdves, kurios yra arčiausiai žmogaus – gatves.

Gėlių g. (~210 m) Vilniaus Senamiestyje pasitinka ir išlydi visus miesto svečius, kurie atvyksta autobusais ir traukiniais. Manome, kad šiuo projektu galime ženkliai prisidėti prie pozityvaus miesto įvaizdžio, paliekant ryškų šiuolaikiško, žalio ir svetingo miesto įspūdį.

Siūloma idėja:
1. Pristatyti gatvėje 100 – 150 įvairaus dydžio vazonų (betoninių, keraminių, aprūdijusio metalo) su “olandiško” tipo gėlėmis, t. y. kad žydėtų pakaitomis;
2. Padvigubinti medžių kiekį gatvėje su plačiomis lajomis, kad kurtų šešėlį pėstiesiems ir saugotų čia gyvenančius nuo išmetamųjų dulkių ir triukšmo.
3. Tamsiuoju metų sezonu (spalio-vasario mėn.) medžių kamienus papuošti lemputėmis

Per pastaruosius penkerius metus – gatvė ėmė keistis čia gyvenančių vilniečių ir įsikuriančių verslų dėka. Gatvės pradžioje įsikūrė Boulangerie ir Moss – dienos kavinės, Persiškų kilimų galerija, Gėlių gatvės keramikos studija, užuolaidų dizaino studija, grožio, graviravimo salonai, daiktų iš viso pasaulio parduotuvėlė, veikia žmonių su negalia dienos centras ir daug kitų veiklų, kurios gatvę daro gyvą. Visa ši gatvės bendruomenė savo iniciatyva jau pradėjo puošti gatvę gėlėmis – balkonuose, languose, šalia įėjimų, ant sienų fasadų atsirado gėlių vazonai ir jų kiekis organiškai auga (žr. priedą).

Visgi esminiam lūžiui nepakanka pavienių iniciatyvų, tad kviečiame miestą prisijungti prie masiškesnio pokyčio.

Šis projektas skirtas kilnojamų želdynų ir apšvietimo įrengimui, kurių dėka miestas ženkliai prisidėtų prie gatvės pokyčio.

Projekto tikslai:
1. Sukurti jaukią ir svetingą gatvės erdvę miesto svečiams ir gyventojams,
2. Paskatinti gatvės bendruomenę dar aktyviau įsitraukti apželdinant ir prižiūrint savo pastatų prieigas,
3. Skatinti pėsčiųjų ir kitų nemotorizuotų dalyvių tranzitą Gėlių gatve,
4. Želdinių pagalba apsaugoti pastatų sienas nuo grafičių ir benamių šlapinimosi,
5. Labai minimaliai, bet bent kažkiek – mažint dulkių ir didint deguonies kiekį mieste.

Projekto suma: 23 500 Eur, iš kurių 1 500 Eur galime finansuoti bendruomenės lėšomis (žr. Priedą).

Apytiksliais skaičiavimais, gatvės bendruomenė jau yra prisidėjusi bent 10 000Eur (~50 vazonų) ir toliau ketina vis atnaujinti ir papildyti šių kilnojamų želdynų kiekį.

Paverskime Gėlių gatvę miesto vizitine kortele!